BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kovo 31 d. (Bijau. Ir bijau tai pasakyti garsiai)

Bijau.

Sulig kiekviena diena vis labiau.

Nėra nei dienos, kai mokytojai neužsimena apie pasirenkamus dalykus, egzaminus ir… ateitį. Baisus žodis… ir aš jo bijau. Su nekantrumu laukiu ateities, nes žinau, kad užstrigti vietoje nėra galimybės (ok, yra, bet ta vienintelė manęs nevilioja), tačiau esu išsigandusi tarsi mažas vaikas, eidamas į mokyklą. Ir nesakykit, kad vaikai nebijo mokyklos - man kojos drebėjo į ją einant!

O dabar… liko tik keli metai ir aš kasdien galvoju, ar priimu gerą sprendimą. Nuo mažens norėjau rašyti. Nuo pradinių klasių - ne, dar net mokyklos nelankiau! - o troškau būti rašytoja. Tačiau jau seniai supratau, kad gyvenu ne Anglijoje, kur verstinės knygos sudaro tik kelis procentus visos leidžiamos literatūros. Ne, gyvenu Lietuvoje, kur lietuviškai literatūrai paliekami tik tie vargani keli procentai… Ir tai - leidžiami klasikų, poetų kūriniai. Prozai prasimušti sunku. Ir dar tokiai, kokią rašau aš. Na, paminėkite bent vieną lietuvį/ę fantastikos ir detektyvų rašytoją. Aš galiu paminėti du, rašančius detektyvus. Prasimušti sunku.

Tačiau aš niekad nebuvau kvailas vaikas ir iškart sumečiau - būsiu vertėja. Pirma perskaitysiu visas knygas, be to, galėsiu kurti, bent jau iš dalies. O kas - juk lietuvių kalbą (šįkart nesikuklinsiu) moku geriausiai klasėje, mokykloje ir net rajone. Ir dar daugiau. Su anglų irgi puikiai sekasi. O juk aš net Anglijoje nesu buvusi…

Bet imu abejoti. Aš noriu to. Taip, aš noriu. Bet ar reikės anglų vertėjų po 10 metų? Po 20? Ar žmonės skaitys knygas? Ar knygas vers kompiuteriai? Ir… kas bus, kai įstojusi pamatysiu, kad nesu geriausia? Kas bus, kai šalia manęs bus dešimtys žmonių, geriau mokančių anglų kalbą? Gyvenusių Amerikoje, atostogas leidusių Britanijoje ir t.t.?

Gal reikėtų pasirinkti leidybą… Ne, ir ten konkurencija didelė. Redagavimas mane gal ir domintų, tačiau… irgi tik tokiu atveju, jei prisiliesiu prie knygų. Ne prie žurnalų, ne prie laikraščių. Prie knygų. O žurnalistikos visai nenoriu. Gal tapti mokytoja? Visad galvojau apie tai kaip apie antrą variantą. Man patiktų mokyti. Tačiau… ir vėl. Į anglų kalbą stoja daug žmonių. Į rusų nenoriu. O lietuvių? Bijau, kad nesugebėčiau įdiegti meilės lietuvių kalbai. Bijau tapti pašaipos objektu.

Ir kiekvieną dieną vis labiau abejoju savo sprendimais. Su E, L, T ir S kalbame kasdien. Kiekvieną pertrauką, pamoką, po pamokų. Norime, kad mūsų neišardytų. Viskas ok - E nori į japonologiją, reikės tų pačių dalykų. T stos į aktorinį arba į dailę, tad ir, daugiau ar mažiau, kryptis panaši, gal išmelsime pavaduotoją, kad ją paskirtų ten pat, kur mane ir E. L stos į mediciną - jos tėvai taip nori. O S vis dar neįsivaizduoja, kur stos. Bet turbūt rinksis informatikės kelią - matau, kad ji nori sekti mamos pėdomis.

Ir aš bijau, kad mus išskirstys. Bijau, kad nustosime bendravę. Kalbame stoti į tuos pačius universitetus. Į Vilnių. Aš to noriu. Bet… jei Vilniuje, tai tik bendrabutyje. Nes butas - brangiau nei Kaune, nes kelionė namo - dvigubai brangesnė. Nenoriu perdaug prašyti iš tėvų. Žinau savo ribas, žinau, kad pinigų reikės broliams ir patiems tėvams. Dievaž, juk kasmet jie vis labiau artėja prie pensijos…

O aš vis labiau artėju prie mokyklos baigimo. Ir mane kamuoja tokios dvejonės, tokios baimės, kad sunku apsakyti. Lygtais viskas gerai, bet… vos išsiskyrus su draugais aš vėl noriu su jais susitikti. Ne toks ir mažas tas mūsų miesčiukas, o dar visi gyvename skirtinguos galuos ~2 km spinduliu. T netgi daug toliau. Turim ką veikt. Turim susidoroti su baimėmis. tačiau atsiskyrus nuo jų man pasidaro dar baisiau. nes būdami kartu mes užtariame vienas kitą. Padedame, paskatiname… Nežinau, kaip bus be jų. Ir to bijau.

Bijau savarankiško gyvenimo. Apskritai, bijau ateities.

Žinau, kad kvaila to bijoti. Tačiau…

Patiko (19)

Rodyk draugams

komentarai (8) | “Kovo 31 d. (Bijau. Ir bijau tai pasakyti garsiai)”

  1.   derva rašo:

    Nėra žmogaus, kuris to nebijotų. Ir net nežinau kokiais žodžiais vertėtų tave raminti ar guosti, nes tokie dalykai, nesvarbu - guosi neguosi, tau ėda smegenis ir graužia tave iš vidaus.
    Tad tiesiog laikykis. Ir eik ten, kur širdis geidžia. Nes jei nueisi kur kitur - ramybės neturėsi, į nemėgiamą darbą eiti visą gyvenimą yra tikra kančia.
    Tokia jau apsisprendimų kita pusė - dvejonės, ar pasirinkai (pasirinksi) teisingai. :)

  2.   Harpija rašo:

    100% pritariu Dervai. Tiesa,

    “Kas bus, kai šalia manęs bus dešimtys žmonių, geriau mokančių anglų kalbą?”

    >>> nepamiršk, kad niekada nebūsi visur pirmaujanti ir viską atliekanti tobulai. Visuomet atsiras tobulesnių ir geresnių, kurie taps stimulu dar labiau stengtis. Tad nereikia bijot, kad kažkas kažką darys geriau nei Tu.

  3.   Katė Ant Palangės rašo:

    Pasakysiu kaip vertėja būsimai vertėjai: knygų kompiuteriai nevers, nes tiek grožinės, tiek techninės literatūros vertime yra begalės įvairiausių niuansų, kuriuos tik žmogaus protas geba perprasti ir tinkamai perteikti.
    Knygas žmonės skaitys, nes šiam tūkstantmety tai ne tik išprusimo, bet ir mados reikalas, tad vieni dėl vienos, kiti dėl kitos priežasties, o bet tačiau skaitys vis tiek, klausimas tik, kiek bus kokybiškos literatūros ir ar tau pasiseks gauti tokią versti ;)
    O kodėl apsiriboji anglų kalba? Juk yra šitiek retų, tačiau ne mažiau perspektyvių kalbų, iš kurių vertėjų reikia kur kas labiau nei iš anglų (patirtis byloja…) Be kita ko, automatiškai kyla ir uždarbis.
    Knygas versti yra sunku, tai reikalauja daug kruopštumo, kantrybės ir atsparumo emociniam stresui, kai pusdienį tenka praleisti dailinant sakinį “Ir jo virpantis pasididžiavimas slydo tarp jos šilkinio apatinuko klosčių, kol galiausiai susmigo į ją it taikliai sviestas Tailando pakrančių žvejo harpūnas” ir t.t., ir panašiai.
    Vertėjos verčia ne tik knygas, - tavęs gali prireikti ir kalėjime (irgi iš patirties…)
    Apie buvimą geriausia iš geriausių…. Harpija teisi, visada atsiras tobulesnių ir geresnių. Tačiau kartais tobulesni ar geresni ima ir užstringa savo tobulume it inkliuzai gintare, o tu galbūt vis dar iriesi pirmyn…
    Kalbant apie pragyvenimą sostinėje…. Prispaus - ir išgyvensi. Išgyvena visi, turintys nors šiokių tokių ambicijų.

    Sėkmės apsisprendžiant :)

  4.   Žalios Mėtos rašo:

    Na, kaip supratau, esi dešimtokė (?) (na, kad jau kalbi apie dalykų pasirinkimą ir išskirstymą bei pavaduotoją, o dalykų pasirinkimus koordinuoja pavaduotojai…), tad jei bijai ateities, stenkis pasirinkti tokius dalykus, kurie leistų stoti į kuo daugiau specialybių. Taip neužkirsi sau kelio ten, kur nori, nes per porą metų norai dar gali keistis, ir tokiu būdu turėsi laiko šiek tiek pagalvoti. Štai man galvoti jau nėra kada, įskaitos po 18 dienų, egzaminai taip pat netoli, o po kelių mėnesių viskas apskritai bus baigta :). Būnant dešimtoke, mano galva, baimintis pernelyg nevertėtų, nors laikas ir bėga greitai. Su draugais, jei sieja tvirta draugystė, susitikti galėsit per pertraukas, už mokyklos ribų, tad nieko baisaus čia nėra. Mums su labai gera drauge teko po 10 m. kartu toje pačioje klasėje, ir kokių 5-6 m. tame pačiame suole išeiti apskritai į skirtingas mokyklas. Va čia jau sudėtingas reikalas…
    Galiausiai, linkiu atsikratyti baimių :).

  5.   Raminta rašo:

    Dieve brangus, tau liko du metai, man ir daugeliui kitų - porą mėnesių. Apskritai ne laikas dar apie studijas galvoti - labai tikėtina (sakau iš asmeninės patirties), kad per kelis metus viskas dar laaabai keisis…

    Kas bus, jeigu nebūsi geriausia? Nebus nieko. Toks noras apskritai juokingas, sakyčiau, net rodantus žmogaus nebrandumą. Esmė - tikrai ne akademiniai pasiekimai.

    Oi, tikrai ne visi, gerai mokantys lietuvių kalbą, turi potencialą tapti rašytojais. Pvz., H.K. Andersenas buvo visiškas beraštis, bet tai jam nesutrukdė tapti literatūros klasiku. Šiek tiek net prajuokino šita mintis. :)

    Paskaičiusi šį įtašą, galiu beveik garantuoti, kad, būdama abiturientė, mąstysi visiškai kitaip. Dabar tiesiog pasirink kryptį, “most common” dalykus ir dar bent metus gyvenk ramiai. :)

  6.   ENORCA rašo:

    :) aš tai egzaminus pasirinkau pačią paskutinę dieną, nes tik tada prisiminiau :D
    ;D nebijok, viskas bus gerai.
    Nors man susidarė įspūdis, kad tu bijai ne ateities ar pasirinkti blogą specialybę, to to, kad kažkur nebebūsi pati geriausia.

  7.   Kaspinuotis rašo:

    O tu dėl ateities nebijok.:] Dar anksti. Nebijok dėl pasirenkamų dalykų - bent mano klasėj ko gero visi po pusmečio ar metų kažką keitė. Kai kurie tai netgi dvyliktos klasės antram pusmety padarė. Nebijok gyvenimo Vilniuj. Gal pradžioje bus neįprasta, bet vėliau, manau, patiks.

    Ir svarbiausia, nebijok prarasti draugų. Geri draugai taip lengvai neprarandami, o tuos, kuriuos prarasi, pakeis kiti. Ir visai nereikia to gailėtis.

  8.   moksliukesdienorastis rašo:

    Katė ant palangės - nelabai paguodei… nors vertėja aš visą gyvenimą norėjau būti. Būtent tas sakinių dailinimas mane žavi (nors pavyzdys, tiesa, kiek gluminantis (ir kiek primenantis S.Brown)).

    Raminta - ne laikas? Galbūt. Tačiau visi kasdien tai primena. Auklėtoja, mokytojai, draugai. Ir visų kalbos tik apie tai sukasi, lyg užsukta… Ir imu to bijoti, nes nežinau ar gerai renkuosi…

    ENORCA - gali būti. Mažame miestelyje aš esu viena geresniųjų. O ten tokia nebūsiu. Tas suvokimas nėra malonus :)

Rašyk komentarą