BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gegužės 10 d. (O jūs ar prisimenate?)

Šiandien eidama iš mokyklos skverelyje pastebėjau mergaitę. Ji dėvėjo berniukiškus krepšininko šortus ir mėlyną berankovę palaidinę, o jos į dvi kasas surišti plaukai švietė tuo fantastišku raudoniu. Mergaitė švaistėsi šaka į kairę ir į dešinę kaip tikra nindzė, o aplink ją dūzgė du berniukai. Taip pat su šakomis, taip pat su trumpais šortais.

Išvydusi šį vaizdą aš stabtelėjau, o mano draugai bumbtelėjo į mane. Dar gerą minutę spoksojau į tą mergaitę galvodama, kad prieš dešimt metų aš buvau be galo panaši į ją. Tik tuo metu buvau blondinė…

Tais senais laikais, kai aš ir K buvome mirtinos priešės, aš lakstydavau su savo Broliu Nr.1 ir su geriausiais jo draugais. Mes regdavome nindzių turnyrus ir karstydavomės po medžius, o pro kaimyninio namo langą mus stebinčiai K kaišiodavome liežuvį. Mano keliai buvo nuėję šašais ir randais, jie niekada neužgydavo… Išsmukti dviračiu iš mūsų gatvelės tomis dienomis buvo didžiausias nusikaltimas, kokį tik galėjome padaryti. O mes taip darėme! Kaskart bijodavome būti pagauti, tačiau kokį malonumą tai sukeldavo! Kartą išpurškėme dažais, kuriuos radome garaže, tilto pamatą. Atsimenu, nupiešėme drakoną, tik jis gavosi raguotas, nors turėjo turėti spyglius ant nugaros… Dažai dar ir dabar iki galo nenusitrynė.

Turėjau dvi barbes, padovanotas mano krikšto mamos. Mes darydavome joms parašiutus ir mėtydavome iš aukščiausios obelies El. kieme. Štai kodėl žinau, kad polietilenas gali būti puikus parašiutas, o storas bulvių maišas - ne.

Mes rengdavome olimpiadas. Aš laimėdavau kojūkų rungtyje, nors visada pralošdavau El ir savo broliui bėgime. Tačiau aplenkdavau R. Kartą kumštynėse trenkiau jam per stipriai ir jis savaitę vaikščiojo pajuodusiu skruostu.

Dar mes vaikščiodavome stogais ir savo elgesiu gąsdindavome kaimynus. Tačiau jie kviesdavo mus, kai reikėdavo nuskinti obuolius. Mes puldavome į medį kaip maži beždžioniukai, o jie tik statydavo dėžes ir vaišindavo mus šokoladu.

Turėjau lanką. Buvau gera šaulė! Mes žaisdavome Robiną Hudą, bet man nepatikdavo būti Merion…

Vasarą, po liūties, mes iki kelių braidydavome po balas ir niekada nebijodavome sušlapti ar išsipurvinti. Mama aimanuodavo, kad mano kelnės žolėtos, kad palaidinė sutepta, o plaukuose - šakelės. Ir kaip pavyzdį ji man rodydavo K, netoliese gyvenančią mergaitę, tokią tvarkingą… Mūsų tėvai manė, kad mes puikiai sutariame… O aš laistydavau ją vandeniu, kai tik ji važiuodavo pro šalį savo raudonu kinišku dviračiu, kurio iš tiesų be galo pavydėjau - maniškis buvo rusiškas ir ryškiai geltonas. O K, kuri yra El. kaimynė, ant mūsų siuntydavo savo šunį, kuris prieš porą dienų pateko į šunų rojų. Mes svaidydavomės žaibais viena į kitos pusę ir kaišiojome liežuvius. Tačiau tik pažiūrėkite į mus dabar! Nežinau, ar kuris kitas iš mano draugų yra man toks atsidavęs…

O mes kasdien dūkdavome ir siausdavome. Aš nelankiau darželio, tačiau mes žaisdavome mokyklą ir aš mokindavau kitus skaityti ir rašyti. Jausdavausi baisiausiai gudri, nes dar nelankiau mokyklos… Turėjome slaptą bazę krūme pas R, dar vieną už malkinės pas mus ir centrinę būztinę pas El. Darėme ją visą vasarą - išsikasėme “rūsį”, pasidarėme suoliukus ir stogelį. O rudenį, per audrą, viskas sugriuvo…

Nostalgija… o maniau, kad niekada nesuprasiu savo tėvų ir senelių, kurių šypsenos ir žvilgsniai pasidaro tokie juokingai svajingi, kai šie susimąsto apie savo vaikystę…

Patiko (28)

Rodyk draugams

komentarai (5) | “Gegužės 10 d. (O jūs ar prisimenate?)”

  1.   Call Me Winter rašo:

    Skaičiua ir prisiminiau save maytę, savo žaidimus ir draugus. Deja, dabar jau su nė vienu iš jų nebendrauju, bet vistiek skaitydama šypsojausi :)
    Kada nors mes suprantame visus (beveik) tėvų poelgius ir atsakymus mums.

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  2.   greensky rašo:

    Aš su savo vaikystės draugais taip pat retai bebendrauju. Pasikeitė viskas. Kaip tik penktadieni su pussesere kalbejom apie jos senelį, kad kai jis pasigeria pasakoja visokias istorijas ir t.t. tada pagalvojome, kad po daug daug metų ir mūsų anūkai juoksis iš mūsų naivios patirties, ir juokingų istorijų. Įsivaizdavome mus abi sėdinčias susiraukšlėjusiais veidais ir prisimenančias kai tądien ėjom ir galvojome kokios būsim senatvėj. Man visada labai gera prisimint tai kas buvo. Kai pagalvoju kokia esu dabar surūgusi ir nelaiminga, juk tiek daug gražių akimirkų savo trumpam gyvenime jau esu patyrusi… O kiek dar bus?

  3.   neformate rašo:

    Aš tai su pusbroliais ir keliom pusseserėm žaisdavau…buvau išdykus kaip berniukas. Kelis kart su degtukais užsižaidžiau, kiek kartų dribinėjau jau nesuskaičiuosiu :D…apie kelius net nešneku. Oj gera prisiminti…o pirmoj klasėj berniukui (su kuriuos neblogai sutariu dabar ir anksčiau…na gal po to įvykio labiau bendraujam :D) vos akies neišdūriau:/…gyniausi :D… kiek daug visko. Praeitis visada graži, neprisimenu blogų dalykų, arba negalvoju apie juos :)
    P.S. aš ir nejau į darželį, ir žaisdavau mokyklos :D

  4.   moksliukesdienorastis rašo:

    Call Me Winter - turbūt tu teisi. Dabar mes sakome: “Užaugę tą ir tą darysime kitaip nei mūsų tėvai”, bet… turbūt būsime tokie patys.

    Greensky - aš ir kartais pagalvoju apie save seną ir susiraukšlėjusią. Nuo tos minties ima juokas, tačiau… juk kažkada tokia būsiu.

    Neformate - žinai, o mes panašios :)

  5.   dreama rašo:

    Sutinku… Kai prisimeni tas dienas… Kaip pasidaro liūdna, kad viskas pasikeitė! Taip norėtųsi sugrįžti kokius dešimt metų atgal. Prisimenu su kiemo berniukais išdaigas krėsdavom. Su mergaitėm kažkodėl nesutariau, labai jau jos pasipūtusios buvo… Ech, po medžius laipiodavom ir šaip, visur, kur tik būdavo įmanoma: nuo namo stogelio iki stataus stogo. Ir nereikėdavo dėl nieko jaudintis! O kad dabar galėčiau kaime svečiuodamasi įlysti į krosnį duonai kept ;D

Rašyk komentarą