BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Balandžio 6 d. (Kažkas ne taip. Aš sušiktai laiminga)

Pas mane “drauguose” jau rodo 3 naujus įrašus. “Bėgimo į nežinią” 41 dalį (neesmė, kad jau yra 50), Dervos “Dabar aš profesionalė” ir Sirdute “Apie mano suknistą savaitę”. Yay. Tikrai puikiai veikia. Dar pora savaičių ir turbūt išvysiu šiandienos įrašus T..T

Vakar ėmiau abejoti savo blaiviu protu. Ok, atostogų reikia visiems. Ypač mokiniams, nes mokykloje visi arba miegantys, arba su nuvažiavusiu stogu. Bet man kažkas tikrai tikrai tikrai negerai.

Tik šiandien grįžo pasveikusi T (tiksliau, vis dar kosinti ir šniurkščiojanti nosimi. Labai smagu kosėti duetu, visi mokytojai susigraudina). Taigi, per arbatos pertrauką T manęs paklausė:

- Kas nutiko? Kodėl tu tokia laiminga?

Ar aš buvau laiminga? Nelabai. O gal?

- O aš atrodau laiminga?- paklausiau kaip galėdama atsainiau.

- Žiauriai,- tarė T. E ir L tuojau pat puolė jai pritarti, kad pastarąjį mėnesį aš išvis kažkokia… taiki, draugiška, neburbanti, nesišaipanti, net neironizuojanti.

STOP.

Mano gebėjimas į viską pažvelgti su ironija man visada patiko. Tikrai. Tai niekaip nesikirsdavo su mano mąstysena, nes aš esu iš tų žmonių, kurie žiūrėdami aplinkui mato ne tai, kas yra, o tai, kas galėtų būti. Tad aš visada galėjau švelniai pasišaipyti iš to, kas yra dabar ir idealizuoti ateitį.

Ir aš niekada nebuvau optimistė.

- O dabar esi,- sukikenusi pareiškė L.

Tą akimirką net supykau ir pagalvojau, su kokiu dideliu malonumu pasakyčiau L jos asmenybės tipą, nes jis gana akivaizdus ir… tikrai jos nepradžiugintų. Bet tuojau pat nusiraminau ir pabandžiau pažvelgti į viską blaiviai. Jie mano draugai ir greičiausiai mato tai, kas man nepastebima.

Išvis, jie teisūs. Pastaruoju metu esu sušiktai laiminga ir man tai nepatinka. Bijau tapti skystuole, kuri džiaugiasi viskuo ir visada (čia gal nebūtų taip blogai, bet labai netiktų prie mano charakterio). Pala. O gal prie ankstesnio charakterio?

Juk dabar aš sakau: “Pažiūrėkime į gerąją pusę”. O anksčiau sakydavau: “Nieko, viską galima pakeisti” ir draugai skersai į mane pašnairuodavo.

Kaip kvaila. Bijau tapti kvaila. Na, žmonės, kad ir kaip stengiuosi kuklintis, laikau save gana protinga. Ne genijus, bet pakankamai apsiskaitęs žmogus. Išvaizdos pas mane praktiškai nėra, gabumai muzikai - minimalūs (su gitara pagrajinu, bet iki tobulumo dar taaaip toli), piešti truputį moku bet ne tiek, kad galėčiau tai laikyti savo koziriu. Tad pažiūrėkime atvirai. Mano gabumai priklauso nuo mano asmenybės. Nuo to, kaip galiu juos (ir save pateikti).

O dabar aš elgiuosi kvailai. Padariau projektą “ne į temą” - puiku, pasidomėjau nereikalingais dalykais. Sudeginau pyragą, nes išėjau pavedžioti šunį - fantastika, kepdama kitą patobulėsiu. Apverčiau baidarę ir įsiverčiau į upę - valio, atidariau maudymosi sezoną!

Vemt verčia nuo savęs pačios. :S

Patiko (17)

Rodyk draugams

komentarai (10) | “Balandžio 6 d. (Kažkas ne taip. Aš sušiktai laiminga)”

  1.   Ina rašo:

    Koks savikritiškumas. God.. Ir dar sakai, kad nesi ironizuotoja. Tu visą laiką iš savęs šaipeisi, mažų mažiausia!!! Tuo tarpu, nemanau, kad galima taip savikritiškai žvelgti į savo gabumus. Genijais iškart netampama. O be to, ne kiekvienas turi talentą. TAIP. Talentą. O tu esi bent truputį turinti jį visur. Todėl, nosį aukštyn. Nėra ko jaudintis. Ir be to, būti bent kiek pozityvesnei yra privalumas. Patikėk man, nes esu tikra pesimistė, kartais tai tikrai vargina. :D

  2.   chii rašo:

    zmones keiciasi.

    Prisiskaitinejai kokiu nors blogu apie geri,meile, drugelius ir jie Tave , Tau nezinant pakeite :DDDD
    haha :DDd

  3.   hashisher rašo:

    tau tikriausiai koks daktaro hauso sindromas, kai turi rinktis arba genialumas arba laimė.

    aš asmeniškai nematau nieko blogo kvailuose žmonėse. juk ne veltui protingi žmonės sako, kad laimingi tik kvailiai.
    bet hmm… čia viskas labai painu, tu esi laiminga, bet nori būti nelaiminga, vadinasi, tu būtum laiminga, jei būtum nelaiminga. bet tu jau dabar esi laiminga, nors dar nesi nelaiminga.
    man jau susisuko galva

  4.   dreama rašo:

    Hmmm… na, aš irgi tai priskirčiau sindromui, tik gal kiek kitam ir iš kitos pusės. jis vadinasi “pavasaris” :) žinau, kiek banalu, tačiau taip jau būna…
    O gabumai… Juk visko neaprėpsi, geriau jau daugiau ir po truputį, negu vienas didelis. Na, bent mano manymu. Beje, tu turi (mažiausiai) dar vieną talentą - sklandžiai dėstyti mintis. Jo nevertėtų pralesti ;)

  5.   moksliukesdienorastis rašo:

    Ina - He he, gerai, jei dar nepraradau savikritiškumo. Čia mano manymu geras bruožas :)

    Chii - taip, gali būti, kad čia blogo įtaka. Bet - juk dauguma blogų, kuriuos aš skaitau, net ir apie meilę ir laimę sugeba kalbėti su ironija, sarkazmu ir be bereikalingos pompastikos.

    Hashisher - klausimas, kuris iš mūsų turi Houso sindromą. Nes tavo išvedžiojimai praktiškai prilygsta jo. Beje, kaip yra pasakęs House: “Idiots are fun. No wonder every village wants one.”

    Dreama - pavasaris. Tikiuosi ir mane jisai paveikė, nes aš nenoriu kvykauti iš laimės ir įžvelgti gėrį kiekviename dalyke. Ačiū, man to nereikia :D

  6.   derva rašo:

    Bet aš tai vis tiek nesuprantu - kuo blogai būti optimistu? :)

  7.   Ina rašo:

    Nepraradai. ;) :D

  8.   moksliukesdienorastis rašo:

    Derva - turbūt nieko. Bet yra tokia bjauri optimistų rūšis, žvygaujanti dėl visko ir iš visko ir aš bijau supanašėti su jais. Ir išvis, man patinka burbėti. Tikrai :D

  9.   Qerthopoly rašo:

    Hey! Pirmiausia norėčiau paklaust tavo vardo, jei tu nieko prieš, kažkaip nenatūralu kreiptis į žmogų “Moksliuke”.
    Paskaičiau tavo įrašą ir nusprendžiau, kad tu esi panaši į mane. Tuo bruožu: į viską žvelgti ironiškai, skeptiškai, galbūt netgi blaiviai pagalvojus, kiek daug išplautų smegenų šiais laikais trainiojasi aplink. Tačiau, priešingai nei tu, aš nesiskundžiu, kad vieną kitą savaitę mano charakteris pasisuka šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu - kai aš tampu ne skeptikė, o svajotoja. Tai nėra blogai. Lygiai taip pat, kaip visą laiką besimokant padaryti pertrauką išlėkus su dviračiu į miestą. Lygiai, kaip bendraujant filosofiškomis temomis staiga įjungti kvailysčių mygtuką ir pradėti šėlioti. Viskam yra antipodas. Tavo charakteris irgi sudarytas iš dviejų priešingybių. Tik štai, viena yra dominantinė, kita recesyvinė. Mano atveju (spėju ir tavo) kritiškasis “aš” yra pagrindinis. Karts nuo karto paviršiun išnyrantis geroji mano charakterio pusė jokiu būdu nepadaro manes silpnesne! Lygiai taip pat ir tavęs. Priešingai - tai mus abi padaro idomiais žmonėmis (cha, aš irgi esu iš nekukliųjų).
    Taigi, nesmerk savęs, kad vieną kitą kartą tu tampi laiminga! Pagalvok, kaip šalia tavęs jaučiasi draugai - jiems tu padarai malonią staigmeną savo draugišku elgesiu. Jei ne dėl savęs - tai dėl kitų būk tokia ir daryk aplinkinius laimingais.
    P.S. Įtariu, kad šio įrašo rūgštis kilo ne dėl to vidinio konflikto, o dėl kažkokio kito įvykio. Tikiuosi susitvarkei su juo.

  10.   moksliukesdienorastis rašo:

    Qerthopology - taip, manau mes panašios. Ir iš dalies sutinku, kad manasis “aš” gali apsiversti, bet pastarosiomis dienomis aš tikrai buvau pernelyg laiminga ir ėmiau sau panašėti į idiotę. O dėl vardo, tai vadink mane Moksliuke, saugau savo mįslingą tapatybę, cha cha :)

Rašyk komentarą