Moksliukės dienoraštis

Vis dėl to aš tokia bailė - tokia bailė! Neišdrįsau nueiti pas pavaduotoją susikeisti mokytojais. Išgyvenau lietuvių pamoką (per kurią kita mokytoja į klasę atvijo pas ją buvusią “nelegalę”) ir taip išsigandau tos gėdos, kurią galiu patirti, kad nusprendžiau: apsieisiu. Be to, naujoji mokytoja kalba lėtu ir normaliu balsu, netrukdys skaityti knygą po suolu. Senoji neleisdavo. Gal ši leis.

Vakar T negalėjo su mumis dalyvauti “rugsėjo 1-osios” pasisėdėjime pas mane namuose, tad nusprendėme viską pakartoti šiandien. Dar šiek tiek susitikslinome viską per vieną pertraukų ir susitarėme, kad K atsineš stalo žaidimą. Šalia sėdėjo mano naujasis klasiokas - toks vienišas ir nuliūdęs, nors mes ir stengėmės jį pakalbinti. Nežinau, kas traukė mane už liežuvio, bet sugavau save sakančią:

- M (klasiokas, kurį anksčiau taip pakrikštijau išėjo, tad pavadinkime taip naujoką), gal norėtum šiandien prisijungti prie mūsų?

- Žinoma, kodėl gi ne,- atsakė jis ir aš net pašiurpau, kai mane nutvilkė išgąstingas T žvilgsnis. Juokinga, T bene draugiškiausia iš mūsų. Na, ok, antra po L, bet… ši idėja jai akivaizdžiai nepatiko.

Susitikome po pamokų ir patraukėme mano namų link. Aš ir L stengėmės palaikyti pokalbį, kol E vis galvojo, ką jis čia galėtų pasakyti ir ko paklausti. Galų gale tas jo dvejojimas ir jaudinimasis ėmė nervinti net mane.

Pasiekėme mano namą. Visi nuėjo į svetainę kartu su naujoku (tiesą sakant, kartais man net nejauku suvokti, kad T, K ir E, o ypač L mano namuose jaučiasi tarsi savuose). Tuo tarpu aš griebiau kepti krūvą blynų. Pokalbis svetainėje mezgėsi sunkiai, tad mano brolis nr.2 (palaimink jį Dieve) pasiūlė pažaisti PlayStation. Ah, aš net lengviau atsidusau.

Kai baigiau kepti blynus pažaidėme kortomis, tada trumpam ėjome į lauką, o tada žiūrėjome multikus. Turiu pripažinti, kad buvo visai linksma, nors kai kuriomis akimirkomis pokalbiai rišosi tikrai sunkiai. T ir K nedrįso ko nors klausti, o E nežinojo ko. Pasijutau nesmagiai.

O tada prasidėjo nemalonioji dalis. Tiesiog sėdėjome, maišėme kortas ir nieko neveikėme. T jau norėjo eiti namo, bet nesiryžo eiti viena. E niekur nenorėjo eiti. K mano kaimynė, o L… L buvo gerai ir pas mane. Mačiau, kad M ėmė nuobodžiauti, dairytis aplinkui ir nebesidomėti mūsų bandymais jį prakalbinti. Norėjau, kad jis ko nors paklaustų. Apie mūsų pomėgius, apie mūsų klasę, apie mūsų ratelį, bet jis visai nesistengė. Ir aš suvokiau, kad noriu, jog jie visi išeitų. Jie sėdėjo mano svetainėje dar geras dvidešimt minučių. T ir K kažką pokštavo, E įnirtingai galvojo klausimus, o likusieji tiesiog nejaukiai žvalgėsi. T vis pažiūrėdavo į laikrodį, bet nieko nesakydavo… ir…

Ir tada aš tiesiog išgrūdau juos pro duris. Pasakiau:

- O jūs nenorėtumėte nueiti į miestą?

Jaučiau, kad M jau nori eiti - kurį laiką tikrai neturėjome ką veikti. Bet jis ne šiaip sau naujokas mūsų klasėje, jis visiškai naujas mieste. Ir, kiek spėjau suprasti, mano gatvės pavadinimas jam nieko nesakė, o iki miesto centro visas kilometras nedidelėmis gatvelėmis.

Manau, po mano žodžių T palengvėjo, nes ji iškart pašoko ir pareiškė, kad jos tėtis ją pasiims ir jis netoli. E nutvilkė mane savo “žinoma, tu nepakaltinama, bet kaip galima taip elgtis???” žvilgsniu sumišusiu su lengva šypsena. Jis su L (kuriai šiaip jau reikia į visai kitą pusę) pasikalbino M ir išėjo į miestą. T ir K spruko namo, o aš ėmiau lėtai tvarkytis, širdyje jausdama nemalonų gėdos, liūdesio ir net nuoskaudos jausmą.

Ir dabar man taip negera. Prieš naujoką - ką jis apie mane pamanė. Prieš draugus. Prieš juos ne tiek. Labiausiai prieš naujoką. Vis galvoju, gal jis net nenorėjo pas mane eiti, tačiau sutiko? M neatrodo kvailas, bet kaip naujokas… žinote, naujokai sutinka su viskuo. Čia tokia unikali adaptacijos savybė…

Pašokau iš lovos dar gerokai prieš suskambant žadintuvui. Visą naktį varčiausi, kažką sapnavau, klejojau ir jaudinausi. Atsimenu, kad sapne kalbėjau su auklėtoja dėl savo pasirinkimų. Karštligiškai diskutavome, bet dabar jau nebežinau apie ką. Pabudus liko tik slogus jausmas ir nuo nemigos pajuodę paakiai. Pastarosiomis naktimis miegu tiesiog siaubingai. Nieko nepadarysi, prasideda mokslo metai.

Į mokyklą išėjau anksčiau nei reikėjo. Nėjau į bažnyčią, nors kažkur širdyje sukirbo mintis pasimelsti. Tačiau nugrūdau ją kuo toliau, į pačią giliausią kertelę. Nenoromis apsivilkau uniformą. Įsisiuvau sagą, kuri visą vasarą mėtėsi kažkur ant lentynų. Pagalvojau, kad reikia įsiūti sijoną. Man jis visad buvo per didelis, o per vasarą numečiau porą kilų, tad kabo kaip maišas. Ir švarką derėtų įsisiūti. Jis kartą jau buvo siūtas - netgi persiūtas, bet… bet, bet, bet…

Mieste susitikau su L, T, S ir E. Visi kartu patraukėme į mokyklą, juokaudami ir drąsindami vienas kitą. Mums jau pernai buvo pasakyta, kad nėra ko tikėtis patekti į vieną klasę. Na, E gal ir galėjo tikėtis patekti su T - jie abu ėmė socialinių mokslų kryptį. O aš, vargšė humanitarė, maniausi atsidūrusi kokioje nors X klasėje su visais, kurie neturėjo ką pasirinkti, tad pasirinko kalbas.

Ir kokia nuostaba mūsų laukė mokykloje! Visos klasės - išmaišytos, perdarytos, sudurstytos. Medikų klasė (biologija, chemija), fizikų klasė (fizika, informatika), matematikų klasė (matematika, ekonomija), dvi socialinių mokslų klasės (istorija, geografija), humanitarinių (kalbos) ir… mūsų klasė! Neišmaišyta, gryna, su keletu išėjusių vaikų (viena gimdo, viena Airijoj, viena išsikrausto) ir vienu vieninteliu naujoku.

Tačiau tada linksmybės ir baigėsi. Gavome mokytojų sąrašus, kur, o Dieve!, man pakliuvo visi mokytojai, kurių labiausiai nenorėjau. Silpniausi. Nežinau, kaip čia išpuolė, kad jie pasiėmė stipriausias grupes. Net verkti užsimaniau, kai pamačiau, kas man lietuvių dėstys. Mano ankstesnioji buvo flegma, dabar turėsiu tokią, kuri išvis pamokų neveda. Nuo vilko bėgus ant…

Nieko. Eisiu pas pavaduotoją. Verksiu kruvinom ašarom. Draskysiuosi. Krisiu ant grindų ir raičiosiuosi, kol mane išklausys.

Grįžusi su draugais surengėme rugsėjo 1-osios afterparty. Su arbata, sausainiais ir pyragu. Ir su milžiniškomis maisto lėkštėmis. Išliejome viską, kas gulėjo ant širdies ir sutarėme ryt draugiškai, už rankučių susikibę eiti pas pavaduotoją. Kai L, S, T, E ir K išėjo, mano veide švietė šypsena, bet dabar ir vėl ima liūdesys.

Ateina ruduo su būreliais, pamokomis, namų darbais, NMA užduotimis, užklasine veikla ir bėgiojimu, skubėjimu, vertimusi per galvą. Jau šiandien pajutau, kaip mane paliko vidinė ramybė. Susikroviau ant stalo krūvą sąsiuvinių ir knygų. Jeigu jau turėsiu tokius mokytojus, reikės mokintis namie. Rimtai mokintis, o ne tik ruošti pamokas kaip anksčiau. Liūdna.

Žiūriu pro langą į lietų ir nebežinau, ar gyvenimas rudenį prasideda, ar baigiasi?..

Gyvenu kaip viduramžiais.

Meluoju.

Gyvenu kaip XX a. - jokio kompiuterio, jokio mobilaus, tik televizorių karts nuo karto įsijungiu. Ne, nenusikaltau tėvams. Mano tėvai išvis nemoka bausti - po valandos visos bausmės atleidžiamos (tiesa, niekada to nebandžiau įrodyti. Mano broliai turėjo dešimtis namų areštų ir “jokio kompiuterio savaitei”, bet ir toliau eidavo kur nori bei žaisdavo kompiuteriu kiauras dienas. Tačiau jie turi žavias mėlynas akis ir šviesius plaukus. Aš neturiu nei to, nei to.)

Raviu daržus, tvarkau kambarius, padedu mamai pildyti ataskaitas (ar kada bent pagalvojote kiek popierių turi užpildyti mokytojai? O dabar kai yra el.dienynai, bet knygelės vis dar nepanaikintos tų popierių dvigubai). Dar skaitau. Daug. Mamos bendradarbė jai vis įduoda knygą, o kitą dieną mama knygą grąžina. Čia toks susitarimas - mamos bendradarbės dukrai perkama daug knygų, bet ji lėtokai skaito. O aš tuo su malonumu naudojuosi.

Bandžiau remontuotis kambarį - išsinešiau visus daiktus. Tai užtruko beveik dvi dienas! Praėjo pora dienų ir… sulaukiau tokios tėčio frazės:

- Tu tik pažiūrėk koks tvarkingas tavo kambarys! Nėra prasmės jo remontuoti.

Truputį paverkiau užsidariusi tame “tvarkingame” kambaryje vis galvodama, kad ir man, kaip mano Broliui Nr. 1 (kurio kambarys bus remontuojamas) reikėjo į sienas mėtyti strėlytes… Eh, per vėlai supratau tai.

Kai savigaila/savigrauža ir “vargšo vaiko” efektas praėjo (aš labai stengiausi išlaikyti jį kiek galima ilgiau. Kam nepatinka savęs gailėtis?) per porą dienų teko visus daiktus susinešti atgal.

Sizifo darbas? Aha. Na, ne itin. Man buvo malonu perdėlioti savo knygas. Gavau progą jas iš naujo suskaičiuoti. Jų jau beveik 600 :)

Užvakar prisiminiau apie kompiuterio egzistavimą. Kilo mintis rašyti naują knygą. Ką nors su mistika, pagonybės simboliais (žinoma, šių dienų pasaulyje. Aš naiviai tikiuosi, kad kada nors išdrįsiu paskelbti savo rašliavas, o visoki “seniai seniai” dabar nemadingi). Jau turiu pagrindinius veikėjus, nors dar reikia pasistengti su tobulais blogiukais…

Ir dar - ieškausi pirkti ką nors iš planšetinių kompiuterių. Iš pradžių norėjau iPad’o, bet mąstau, kad per mažai vietos, o su daugiau vietos - man per brangu. Noriu pirkti ką nors už +-1500 (būtų dvigubai pigiau už mano nešiojamą kompiuterį, tad visai logiška kaip už planšetinį. 2000 būtų jau truputį gaila). Dabar svarstau apie Samsung Galaxy Tab. Gal kas turi? Ar šiaip, gal kas galite ką nors parekomenduoti?

Turbūt šį kartą mano minčių kratinys dar baisesnis nei paprastai. Atleiskite, skubu ieškoti tobulų blogiukų. Kodėl tobulų? Nes geriečius ir netobulus visi myli :)

Mieli blogo skaitytojai vaikinai (arba tie, kurie mano esantys vaikinai), prašau neskaityti toliau šios pastraipos. Ačiū.

Gimti moterimi buvo prasta mintis. Prastai sumąstė tie mano tėčio (nesakysiu kas. Mūsų šeimoje apie tokius dalykus nekalbama).

Et. Šiandien n-tąjį kartą gailiuosi, kad aš ne vaikinas. Pirmą kartą gailėjausi ryte. Paskui per kūno kultūrą, kai vaikinai žaidė futbolą, o merginos bėgiojome ratukus. Neesmė, kad mes jau viską atsiskaitę. Neesmė, kad paskutinė pamoka. Neesmė, kad jaučiausi kaip storas begemotas ir vilkausi eilės gale, kas man, tiesą sakant, gan neįprasta. Mano kūno kultūros mokytoja viena iš tų moterų, kurių žodyne nėra žodių: “Šiandien negaliu”. Koks kam skirtumas - pasakyta bėk, vadinasi, bėk.

Ir dar būtų nieko, jeigu per pamokas taip nenormaliai nemaustų pilvo, o seselė (kaip visada) gali pasiūlyti tik nošpą. Tarsi nošpa kada nors padėtų.

Ir (vėlgi - kaip visada) tokiomis dienomis viskas krinta iš rankų, 2 km nuo mokyklos einu pusvalandį, o kai klasiokai paklausia: “Važiuoji prie ežero?” tenka atsakyti: “Ne, šiandien nenoriu”. Nenoriu??? Kas per velnias.

Ir dar - kiekvienas žodis užkliūva. Esu tikrai nervinga šiandien. Pikta. Nusivylusi. Ašaros už pirmų durelių, nors turbūt neturiu dėl ko verkti. Taip, mama manęs neišleido į klasės išleistuves. Taip, ten tikrai bus tik pagėrimas. Tačiau - paskutinės dienos, kai klasė kartu. O mes taip susigyvenę. Klasės “fotografas” ketina visus įamžinti. Po vieną, su draugais, visus kartu ir t.t. Apmaudu, kad tose nuotraukose nebus manęs. Išvis, jaučiuosi, tarsi mama manimi nepasitikėtų. Tėtis išleido ir dar pasisiūlė nusivežti. (Argi ne keista - pas mane tėtis gerietis. Nors broliams gerietė būna mama. Įdomus atvejis…)

Grįžtant prie “savaitę per mėnesį nenorėčiau būti moterimi” temos… Štai sėdžiu su arbata ir dėžute sausainių. Šiandien spjoviau ir į mankštą, ir į jogą. Vistiek nesusilenkiu. Ir tai mane siutina. PMS? Ar PMS neturėtų būti PRIEŠ???

Kita vertus, šiandien man tiesiog puikiai piešiasi. Ir knieti siūti. Tačiau siuvimo mašina apačioje, o aš nenoriu net rodytis mamai akyse. Tikrai ant jos supykau. Žinau, tai kvailystė. Tiesiog anksčiau manimi labiau pasitikėjo. Juk aš negersiu, dėl Dievo meilės. O ir pinigus galiu pati susimokėti. Esmė - tik pačiame buvime. Gal jau paskutinį kartą bus toks buvimas visiems kartu…

Reikia pasiskubinti paskelbti šį įrašą, kol dar neapsigalvojau, nors jis ir visiška kvailystė. Tiesiog - jeigu jau čia mano dienoraštis, tai reikėtų jame skelbti viską… Tačiau dabar, kai jau baigiau apie tai rašyti, jaučiuosi labai nejaukiai. Nešneku apie tokius dalykus nei su tėvais, nei su draugėmis (tikriausiai todėl, kad netoliese visad sukiojasi E). O dabar paskelbisu internete.

Aiiii… Šiandien man nusispjauti. O paskui…

Žinote, kas yra blogai su moterimis ir merginomis, kurios skaito knygas? Čia net nėra skirtumo kokias - fantasy, fantastiką, detektyvus ar banalius meilės romanus.

Tiesiog jos visos tiki meile.

Kaip baisiai kvaila, ar ne?

- Nesijaudink, Moksliuke,- sako man lietuvių k. mokytoja,- Tau juk vistiek išeis dešimt.

Nusišypsau jai plačiausia šypsena, kokią tik sugebu išspausti. Ne kažin kokia. 17 taškų iš 18 galimų. Pasirodo, metaliniai nasrai - buldozeris. Na, ir kas galėjo pamanyti?

- Nesijaudinu,- dar kartą nusišypsau. Mokytoja taip pat man nusišypso ir mane ima pykinti nuo jos šypsenos. Tokios pat dirbtinės kaip ir manoji.

Maunu iš klasės pykdama, kad mokytoja mane sugėdino visos klasės akivaizdoje. Kodėl, po galais, ji mano, kad pažymiai man - svarbiausia? Kodėl taip mano dauguma mano klasiokų?

Kartais jaučiuosi knygų heroje. Tragiško likimo mergina, kurios niekas nesupranta. Kaip lengva įsijausti, kaip lengva paaiškinti kitų elgesį! Na žinoma, jie nesupranta manęs, nes aš kitokia. Tačiau tik apie tuos kitokius rašo knygas ir kuria filmus.

Kvailystė. Nė velnio aš ne kitokia, murgdausi tame pačiame purve kaip ir visi. Ir lygiai taip pat kaip visi bandau įsivaizduoti esanti kažkas. Ironiška.

Herojės įvaizdis sugriūva ir širdį užlieja nusivylimas. Esu tik kvailas stereotipas. Stereotipišku mąstymu, kurio taip nemėgstu kituose. O juk aš tokia pati. Stereotipiška Moksliukė. Tik gyvenu ne tame pasaulyje, kur moksliukams nutinka įdomūs dalykai.

- Eisit namo?- rūbinėje klausia E. Jis jau dešimt metų kartoja tą patį klausimą.

- Ne, liksime nakvoti čia,- atkertu. Kiek metų aš atsakinėju taip pat?!

E žvilgteli į mane įsižeidęs. Jis kasdien taip žiūri. Įžūliai nusišypsau. Laukiu, kol L sukikens. Ji sukikena, E šypteli ir mes patraukiame link išėjimo.

Mes tapome įvaizdžių, kuriuos kiti susikūrė apie mus, stereotipais. Juk niekada anksčiau aš nelaikiau savęs Moksliuke. T virsta aktore, nes tokią ją mato kiti, nors anksčiau ji buvo drovi menininkė. S - elegantiška poniute. Kiti ją visad laikė per anksti suaugusia, nors ji tokia niekada nebuvo.

- Šiandien eisiu pro čia,- tariu ir pamojuoju draugams.

- Ką? Kodėl?- klausiau E. Keista, paprastai to klausdavo L.

- Šiaip sau,- atsakau ir imu sparčiai žingsniuoti kita gatve. Tai kas, kad toliau. Visada einu čia, jei noriu būti viena ir pamąstyti. Keista, kad kiti to dar nesuprato.

Dievaž, kaip man atsibodo būti tokia, kokia esu…

- Ar jūs apie tai žinojote?- klausia auklėtoja.

Mes nudelbiame akis į savo suolus, norėdami pasislėpti nuo žaibų, kuriuos ji svaido pro akinių viršų.

Ne taip ir lengva klausyti jos šiandien… Mūsų mintys pakrikę po patikros ir mes tik nenoriai žvalgomės vieni į kitus. Visi čia. Visi, išskyrus JĄ.

- Kodėl jūs nepasakėte man?- auklėtoja žiūri į mus sutrikusiomis akimis.- Ką darysime dabar?

Ką? Nustebusi papurtau galvą. Nedarysime nieko. Jau per vėlu.

- Kelintas mėnuo?- vėl klausia auklėtoja. Stebiuosi, kad jai dar neatsibodo uždavinėti klausimų sau.

- Gegužė,- šmaikštauja D, tačiau užsičiaupia nutvilkytas auklėtojos žvilgsnio.

- Mergaitės, netylėkite.

Tačiau mergaitės tyli.

- Gerai, pradėkime iš pradžių. Iš kur jūs sužinojote?

Kvailas klausimas. Iš kur sužinojo ji - štai kas įdomu.

- Juk JI susigadins gyvenimą!

Ne pirma ir ne paskutinė. Pripažinkime, juk protu JI niekada nepasižymėjo.

- Na, netylėkite!- rikteli auklėtoja.

Kvailystė. Ir ką auklėtoja iš mūsų nori išgirsti???

Staiga J, turbūt geriausia JOS draugė, pasiduoda ir sumurma:

- Penktas. Beveik šeštas.

- Penktas,- pakartoja auklėtoja. Nustebusi.- Tėvai žino?

J papurto galvą.

- Dėl Dievo meilės!- šūkteli auklėtoja,- Kaip reikės jiems pasakyti?

Mes tylime.

Kokia nejauki ta tyla… atrodo, kad tuojau visi sprogsime, kad D sušuks ką nors juokingo, kad R pasakys kažką kvailo ir ta nemaloni tyla pasitrauks.

- Juk čia gimnazija, ne viešnamis,- burba auklėtoja.- Kiek metų jam?

- Dvidešimt šešeri,- atsako J.

Nustembu. Kvailas bernas.

- Jis liks su JA?- klausiau auklėtoja.

J purto galvą ir klasę vėl užlieja tyla.

Ant mano stalo atskrieja geltonas lapelis su užrašu: “Pati kalta. Ir dar mus įtraukė. Jaučiu, savaitę turėsime lankytis pas socę”.

Pati kalta…

- Ir kur mes nusiritome?- klausia auklėtoja.- Nuo kada vaikai prisidaro vaikų?

Mes vėl nejaukiai susižvalgome.

Manęs neapleidžia nuojauta, kad viską darome ne taip, kaip turėtume.

Nes juk tai turėtų būti laimingiausi devyni mėnesiai JOS gyvenime…

Šiandien eidama iš mokyklos skverelyje pastebėjau mergaitę. Ji dėvėjo berniukiškus krepšininko šortus ir mėlyną berankovę palaidinę, o jos į dvi kasas surišti plaukai švietė tuo fantastišku raudoniu. Mergaitė švaistėsi šaka į kairę ir į dešinę kaip tikra nindzė, o aplink ją dūzgė du berniukai. Taip pat su šakomis, taip pat su trumpais šortais.

Išvydusi šį vaizdą aš stabtelėjau, o mano draugai bumbtelėjo į mane. Dar gerą minutę spoksojau į tą mergaitę galvodama, kad prieš dešimt metų aš buvau be galo panaši į ją. Tik tuo metu buvau blondinė…

Tais senais laikais, kai aš ir K buvome mirtinos priešės, aš lakstydavau su savo Broliu Nr.1 ir su geriausiais jo draugais. Mes regdavome nindzių turnyrus ir karstydavomės po medžius, o pro kaimyninio namo langą mus stebinčiai K kaišiodavome liežuvį. Mano keliai buvo nuėję šašais ir randais, jie niekada neužgydavo… Išsmukti dviračiu iš mūsų gatvelės tomis dienomis buvo didžiausias nusikaltimas, kokį tik galėjome padaryti. O mes taip darėme! Kaskart bijodavome būti pagauti, tačiau kokį malonumą tai sukeldavo! Kartą išpurškėme dažais, kuriuos radome garaže, tilto pamatą. Atsimenu, nupiešėme drakoną, tik jis gavosi raguotas, nors turėjo turėti spyglius ant nugaros… Dažai dar ir dabar iki galo nenusitrynė.

Turėjau dvi barbes, padovanotas mano krikšto mamos. Mes darydavome joms parašiutus ir mėtydavome iš aukščiausios obelies El. kieme. Štai kodėl žinau, kad polietilenas gali būti puikus parašiutas, o storas bulvių maišas - ne.

Mes rengdavome olimpiadas. Aš laimėdavau kojūkų rungtyje, nors visada pralošdavau El ir savo broliui bėgime. Tačiau aplenkdavau R. Kartą kumštynėse trenkiau jam per stipriai ir jis savaitę vaikščiojo pajuodusiu skruostu.

Dar mes vaikščiodavome stogais ir savo elgesiu gąsdindavome kaimynus. Tačiau jie kviesdavo mus, kai reikėdavo nuskinti obuolius. Mes puldavome į medį kaip maži beždžioniukai, o jie tik statydavo dėžes ir vaišindavo mus šokoladu.

Turėjau lanką. Buvau gera šaulė! Mes žaisdavome Robiną Hudą, bet man nepatikdavo būti Merion…

Vasarą, po liūties, mes iki kelių braidydavome po balas ir niekada nebijodavome sušlapti ar išsipurvinti. Mama aimanuodavo, kad mano kelnės žolėtos, kad palaidinė sutepta, o plaukuose - šakelės. Ir kaip pavyzdį ji man rodydavo K, netoliese gyvenančią mergaitę, tokią tvarkingą… Mūsų tėvai manė, kad mes puikiai sutariame… O aš laistydavau ją vandeniu, kai tik ji važiuodavo pro šalį savo raudonu kinišku dviračiu, kurio iš tiesų be galo pavydėjau - maniškis buvo rusiškas ir ryškiai geltonas. O K, kuri yra El. kaimynė, ant mūsų siuntydavo savo šunį, kuris prieš porą dienų pateko į šunų rojų. Mes svaidydavomės žaibais viena į kitos pusę ir kaišiojome liežuvius. Tačiau tik pažiūrėkite į mus dabar! Nežinau, ar kuris kitas iš mano draugų yra man toks atsidavęs…

O mes kasdien dūkdavome ir siausdavome. Aš nelankiau darželio, tačiau mes žaisdavome mokyklą ir aš mokindavau kitus skaityti ir rašyti. Jausdavausi baisiausiai gudri, nes dar nelankiau mokyklos… Turėjome slaptą bazę krūme pas R, dar vieną už malkinės pas mus ir centrinę būztinę pas El. Darėme ją visą vasarą - išsikasėme “rūsį”, pasidarėme suoliukus ir stogelį. O rudenį, per audrą, viskas sugriuvo…

Nostalgija… o maniau, kad niekada nesuprasiu savo tėvų ir senelių, kurių šypsenos ir žvilgsniai pasidaro tokie juokingai svajingi, kai šie susimąsto apie savo vaikystę…

Šiandien yra niūri diena. Ir vakar buvo niūri. Kaip nebus? Juk toks buvo jau penktadienis…

Žinote, visai ne tokį savaitgalį planavau. Maniau, kad bus šilta ir giedra, kad nelis, kad nekrapnos, kad švies saulė. Tikėjausi išeiti pasivaikščioti su šunimi. Pabėgioti dviračių taku ar, perėjus miestą, nueiti iki miesto sodo. Ar iki ežero. Ar kartu su K “išbandyti greitąjį ėjimą. Tu nepatikėsi, jį propaguoja Eva Longoria!”…

Išvis, šiandien turėjo būti toks sekmadienis, kokie būdavo prieš pora metų. Mes, seneliai, mamos broliai ir seserys su savo šeimimis turėjome sėsti į mašinas ir važiuoti už miesto, į stovyklavietę miške. Turėjome pasiimti baidarę ir tyčia ją apversti (nes tėvai gegužę dar neleidžia maudytis) arba padaryti virvines trasas tarp medžių. Arba tiesiog žaisti futbolą. Bėgioti. Kodėl, po galais, aš šiemet taip mažai bėgioju??? Vos keletą kartų… Dar turėtume ragauti saldumynus. Kiekviena šeimininkė turi firminį receptą. Mama būtų iškepusi savo legendinių sausainių, o aš, ryte, vos atsikėlusi, strimgalviais pulčiau minkyti tešlą obuolių pyragui. Mano krikšto tėtis gaudytų žuvį ir keptų ją ant laužo. Dėdė B. keptų šašlykus, nes žuvis jam - ne maistas.

Tačiau mes sėdime namie. Mama taiso kontrolinius, tėtis dirba lauke. Broliai kažkur prapuolę. Aš bandau rašyti, tačiau nutrinu neparašiusi nieko doro. Kas pora valandų visi darome pertraukas ir einame gerti kavos, dūsaujame, bet nieko nesakome.

Man liūdna. Taip labai labai liūdna.

Kvaila pilka gegužė.

Dėdė B. darė didelį gimtadienio balių, tačiau… nepakvietė nei mūsų, nei mano krikšto tėvų, nei senelių. Mama įsižeidusi. Tėtis bando viską nuleisti juokais, bet…

Penktadienį mano klasė “susiėdė”. Ginčas persikėlė į facebook’ą ir dabar net jo negaliu atsidaryti - pasidaro dar liūdniau. idiotai, koks kam skirtumas, kur jie ketina pasigerti? Aš nedalyvausiu. Dėl to irgi truputį liūdna, bet man nereikia viso to idiotiškumo, man gaila pinigų “bent buteliui ant galvos”, man gaila pinigų nuomotis kažkokią sušiktą salę. Kiti dėl to pyksta ant manęs. Tegul. Nepalaikysiu jokios pusės.

Pykstu ant draugų. Vakar buvome susitarę. Jie vėlavo pusvalandžiu. Ir išvis… visą laiką su jais jaučiausi slogiai. Taip jau seniai nebuvo. Rodės, kad jie atėjo tik dėl reikalo, o ne dėl to, kad būna smagu. Tačiau mačiau, kad jiems buvo smagu. O man nebuvo. Nekantriai laukiau, kol jie išsinešdins. Išgrūdau anksčiau nei derėjo, nes norėjau su tėvais važiuoti į kaimą, pas tolimus giminaičius. Išmokau melžti karvę. Tai kiek apramino… (Nejuokinga, tai tikrai apramino).

Ir dabar man nori verkti. Nors grįždama iš miesto buvo užsukusi močiutė - neįtikėtina, bet ekstrasensas bent jau iš dalies padėjo. Tas sušiktas guziukas jos krūtyje sumažėjo ir kelia daug mažesnį pavojų. Tačiau tai vis dar ne taip gerai, kaip aš norėčiau…

Žinote, ta kurį laiką tvyrojusi idilė: “Šalia manęs viskas o.k.” sugriuvo. Ją suraižė šimtas mažyčių šukių ir aš nebespėju lopyti…

K šuo mirė, o aš nežinau, kaip ją guosti. Verkiu kartu su ja, nors žinau, kad jai tai nepadeda.

Vettelis laimi formulę. Jis šaunuolis, kas be ko, bet norėčiau, kad šiandien laimėtų Alonso. Jam jau seniai laikas laimėti. Tačiau jis antras. Fantastika.

Ką tik E, L ir T užvėrė mano namų duris. Paprastai jie nesilanko pas mane ketvirtadieniais, bet šįkart buvo ypatingas atvejis, pavadintas “Mums jau į viską nusispjauti”.

Šiandien per chemiją turėjome kalbėti apie angliavandenius, bet mokytojos nebuvo. Ji tik paliko darbo ir pranyko visai pamokai. O mes padarėme tą, ką visada tokiais atvejais - “susiprastinome” krūvelėmis ir suėjome į klasės vidurį, kad būtų patogiau bendrauti. Kalbėjome apie mokyklą, ateinančią savaitę, kuri bus neįtikėtinai produktyvi (6 kontroliniai, savarankiškas darbas, 2 projektai), kai E.K. ėmė kalbėti apie dietą. Ji iš tų “kietų” skardžiabalsių merginų, kurios mėgsta klykauti ir nutraukti pašnekesius, tad… visi nutilome ir ėmėme jos klausyti. Po jos sekė kitų mano klasiokų pasakojimai (kuriuos vaizdžiai papildydavo E akių vartymas ir pašaipus dviejų pirštų kišimas į burną). Ne, mano klasiokės ne bulimikės. Jos, pasirodo, griebėsi dar įdomesnių priemonių.

Štai viena klasiokė kiekvieną savaitgalį guli vonioje, į kurią susiberia stiklinę (”ar daugiau”) druskos. Atseit - padeda lieknėti. O kad iš organizmo išsiurbia visą vandenį, tai vienodai??? Kita stengiasi per dieną neviršyti 1500 kcal ribos. Trečia nevalgo produktų, kuriuose yra daug angliavandenių. T.y. jokių saldumynų, bulvių, duonos, batono, ryžių, grikių, kukurūzų ir t.t. Pati E.K. valgo tik vakarienę - pusryčių nenori, o pietų nevalgo tyčia. Tiesa, ji numetė daugiau nei dešimt kilogramų per metus, bet kokia kaina???

Pašiurpau vien paklausius jų. Aš suprantu sportą - ir pati kasdien darau mankštą, bet - nevalgymas??? Nea, aš pernelyg myliu maistą.

Beklausant tokių baisenybių su draugais nusprendėme sau susirengti mažą šventę. Visų pirma, beklausant užsimanėme valgyti. Visų antra, mums jau gerokai pačiuožė stogas nuo pamokų, kontrolinių ir streso dėl patikrų (taip, mes vis dar stresuojame dėl jų). Tad grįždami iš mokyklos užėjome į visagalę Maximą, nusipirkome dėžę ledų, kondensuoto pieno ir sausainių (ar esate kada bandę? Be proto gardu), šokolado ir… ėjome pas mane atsipalaiduoti. Dabar esu apsalusi, bet širdyje kažko palengvėjo. Visą pyktį ir liūdesį lyg ranka nuėmė. Tikiuosi, paskui neteks laikytis (kaip sako E) “Dviejų pirštų dietos”